top of page
Kodėl Van Gogas maištavo prieš pasaulį ir nusipjovė ausį
Vincentas van Gogas – žmogus, kuris visą gyvenimą bandė tapyti pasaulį taip, kaip jį jautė, o ne taip, kaip reikalavo kiti. Ir gal todėl jis atrodė beprotis. Iš tiesų jis tiesiog buvo pernelyg jautrus genijus, bandęs įkišti visą gyvenimo triukšmą į drobę. Tik tiek, kad gyvenimas jam grąžino ne šlovę, o vienatvę, skurdą ir... trūkstamą ausį.
Van Gogas niekada nemėgo taisyklių. Kai visi tapė gražius portretus, elegantiškus ponus ir puošnias damas, jis sėdo tapyti bulvių valgytojų. Tikrų, pavargusių, su purvinais nagais. Nes gyvenimas, jo akimis, buvo ne šampanas, o prakaitas ir žemė. Pasaulis jo nesuprato – kam tos tamsios spalvos, kam tos keistos figūros? Bet Vincentui jos buvo tikros. O tikrumas – tai jo maištas.
Kai kiti menininkai bandė įtikti mecenatams, jis bandė įtikti sau. Arba, tiksliau, bandė išgyventi su savo galvoje gyvenančiu chaoso orkestru. Jis jautė pasaulį taip stipriai, kad atrodė, jog spalvos jam klykia. Todėl jis pylė dažus ant drobės storais sluoksniais – lyg bandytų nutildyti savo mintis. Jo paveikslai – ne tiesiog vaizdai, o sprogimai. Kiekvienas potėpis – tarsi riksmas, kiekviena spalva – emocijos sprogimas.
Ir tada, kai pasaulis to nesuprato, jis tiesiog dar labiau maištavo. Tapė saulėgrąžas, kurios žiūrėjo į saulę taip, kaip jis pats norėjo žiūrėti į gyvenimą – su viltimi, nors viskas aplink griuvo. O kai viskas tapo per sunku, jis išėjo gyventi į pietus – į Arlį. Ten bandė kurti „menininkų rojų“. Atvažiavo ir draugas Gauguinas, bet rojus greitai virto pragaru. Du menininkai vienoje virtuvėje – kaip du ugnikalniai vienoje saloje. Vienas norėjo tylos, kitas – ginčų. Vienas tapė su šviesa, kitas su šešėliais.
Vieną vakarą viskas sprogo. Ginčai, pyktis, neviltis. Gauguin išėjo, Van Gogas liko – su peiliu rankoje ir viskuo, kas virė jo galvoje. Ir tada – garsusis gestas: jis nusipjovė ausį. Ne dėl to, kad norėjo šokiruoti. Greičiau todėl, kad tiesiog nebenorėjo girdėti. Nebegalėjo klausytis nei pasaulio, nei savęs. Kai kurie sako, kad jis vėliau nunešė ausį prostitutei – gal kaip keistą dovaną, gal kaip tylų pagalbos šauksmą. Bet tai jau legenda.
Van Gogo ausis tapo simboliu. Ne tik beprotybės, bet ir to, ką reiškia būti pernelyg gyvam pasaulyje, kuris gyvena per tyliai. Jis nenorėjo būti mandagus, nenorėjo tapyti gražiai – jis norėjo tapyti tikrai. Ir tą „tikrai“ pasaulis pamatė tik po jo mirties.
Šiandien visi žino jo vardą, o jo paveikslai kainuoja milijonus. Bet kai jis gyveno, žmonės laikė jį keistuoliu, tinginiu, pavojingu svajotoju. Ironiška – dabar visi nori „Van Gogo energijos“. Kavinės vadinasi „Starry Night“, muziejai pilni selfių, o jo ausis tapo popkultūros simboliu.
bottom of page