Pozityvumas socialiniuose tinkluose

Socialiniai tinklai pavertė pozityvumą ne emocija, o prekės ženklu.
Jei nesi laimingas – tu netinkamas turiniui. Nes algoritmas nemėgsta liūdnų žmonių. Liūdesys neturi tiek „engagement“. Niekas nenori matyti ašarų, jei jos nesuspėtos pagauti „golden hour“ šviesoje. Tad mes visi, mažais žingsneliais, išmokome maskuoti žmogiškumą. Išmokome nufotografuoti krizę taip, kad atrodytų kaip „naujas etapas“.

„Instagram“ šypsena tapo nauja socialine uniforma.Tai šypsena, kurią žmonės užsideda ne iš džiaugsmo, o iš baimės būti „negatyvūs“. Nes negatyvumas – dabar blogasis žodis. Tu negali tiesiog sakyti, kad pavargai. Turi sakyti: „Esu dėkingas už šią iššūkių kupiną patirtį.“ Niekas negali tiesiog pasakyti: „Šiandien man bloga diena.“ Turi parašyti: „Šiandien mokausi paleisti ir augti.“

Tai ir yra toksinis pozityvumas – kai šviesa tampa prievarta. Kai viskas turi būti „pamoka“, o ne tiesiog gyvenimas. Kai net tavo kančia turi turėti „gerą pusę“. Tai pasaulis, kuriame žmonės slepia ne tik spuogus, bet ir emocijas.

Realybėje daugelis tų „pozityvių“ žmonių naktį verkia į tą pačią pagalvę, kur dieną fotografuoja „morning routine“. Jie tiesiog išmoko verkti be pėdsakų, nes algoritmas neapdovanoja paraudusių akių. Jie išmoko sielos audrą paversti „motyvacine žinute“, nes liūdesys socialiniuose tinkluose turi būti estetiškas, švelnus, filtrinis.

Toksinis pozityvumas šnabžda:
„Nesiskųsk. Nebūk drama. Šypsokis. Mąstyk aukštai. Jei tau blogai – tu pats kaltas.“
Ir štai čia slypi problema: žmogus, kuris kenčia, pradeda jaustis kalta auka. Tarsi bloga nuotaika būtų nusikaltimas prieš Visatą.

Socialiniai tinklai sukūrė pasaulį, kuriame žmonės nebegali būti tiesiog liūdni.

Mes pavargome ne nuo laimingų žmonių – mes pavargome nuo inscenizuotos laimės. Nuo privalomo džiaugsmo, kuris nebe džiaugsmingas, o mechaniškas. Nuo tos „meilės sau“ versijos, kuri vis labiau primena emocinę discipliną: mylėk save, ir tik su filtru.

Gal todėl žmonės ima nemėgti pozityvumo. Nes už kiekvieno „good vibes only“ slypi tylus melas – kad mūsų gyvenimas turi būti visada lengvas. Bet gyvenimas nėra „reels“. Kartais jis tęsiasi be muzikos fone, be gražaus filtruoto ryto, su puodeliu šaltos kavos ir didele tyla viduje.

Pozityvumas tampa realus – kai jis gimsta ne iš pareigos šypsotis, o iš nuoširdaus pripažinimo, kad kartais saulėlydis būna toks pat gražus net ir be „tago #Valencia“.